Naujienos

Trys lūkesčiai

Iš Klaipėdos kilusią jaunąją kolegę kolektyvas priėmė draugiškai, šiltai. „Dar ir dabar būna, kad tie, kurių pamatyti nespėjau, specialiai pastuksena į kabineto duris – matyt įdomu, kaip tas naujas veidas atrodo, nori susipažinti“, – šypsojosi gydytoja.

Jos darbo laikas PSPC trečiame aukšte, 313-ame kabinete, I, III – 13.30–19.30 val., IV – 7.30–13.30 val., o dvi dienas per savaitę – II, V nuo 9 iki 15 val. ji dirba ir Darbėnų ambulatorijoje. Pacientams, kuriuos „paveldėjo“ ir kurie galbūt dar tik ją pasirinks, naujoji gydytoja teturi tris lūkesčius – kad stengtųsi gyventi sveikai ir paisytų rekomendacijų, atliktų „namų darbus“, tai yra kuriems reikia, kasdien matuotųsi kraujo spaudimą, tikrintųsi cukrų. Ir dar svarbu, kad tarp gydytojos ir pacientų užsimegztų ryšys, pasitikėjimas. Nes tik tada gydymo efektas bus geresnis.

 Mokslo šaknys pasirodė karčios

Studijuoti mediciną Kamilė nusprendė dar besimokydama Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje, kai itin susidomėjo biologija, norėjo giliau šioje srityje „pasikapstyti“, suprasti, dėl ko žmogaus organizme išsivysto įvairios ligos, kaip jas gydyti.

„Neatsitiktinai ir mama namuose mane vadindavo rūpestėliu, mat iš prigimties esu jautri, rūpestinga. Pavyzdžiui, tėvams išėjus į darbus, noriai imdavausi globoti už save jaunesnį brolį Roką, nors mudu teskiria keleri metai“, – šypsojosi pašnekovė.

Gimnazijoje mokslai jai sekėsi kuo puikiausiai, visada buvo tarp pirmaujančiųjų. Tačiau, įstojus į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, mokslo šaknys toli gražu neatrodė saldžios: krūviai milžiniški, norint gauti aukštus įvertinimus, reikia įdėti begalę darbo!

„Pirmo kurso pradžioje svarsčiau: negi aš, ta, kurios pasiekimai mokykloje buvo vieni geriausių, dabar eisiu „iš paskos“, būsiu vidutiniokė? Net kilo mintis, gal medicina apskritai – ne man?“ – atviravo gydytoja. O dar, sakė, kamavo kitame Lietuvos gale esančių namų, šeimos, vaikino – to paties, už kurio paskui ir ištekėjo ir dabar kartu augina dvejų metų dukrą, ilgesys.

„Ir kaip gerai, kad pasiryžom iš Vilniaus į Klaipėdą sugrįžti. Vaikui seneliai čia pat – vieni Klaipėdoje, kiti Dauparuose. O mums tėvų pagalba, kada tik reikia“, – džiaugėsi Kamilė.

 Specializacija tokia, nes šeima – svarbiausia

Tos niūrios mintys tada, pirmakursei studentei, išsisklaidė, kai likimas suvedė su geriausia tapusia kurso drauge Rugile. Nuo tada abi kartu mokėsi, naktimis „zūbrijo“, ir joms sekėsi.

„Kai tame pat kelyje esi ne vienas, turi, kas tave supranta, palaiko, padrąsina, viskas įveikiama, nebėra sunku“, – įsitikinusi K. Stankienė. Anot jos, ir baigus mokslus, ryšys tarp draugių išliko.

„Rugilė dabar motinystės atostogose, bet yra įsidarbinusi medicinos įstaigoje sostinėje. Bandau jos šeimą įkalbėti, kad atsikraustytų į mūsų kraštus. Nesvarbu, kur – į Klaipėdą, ar į Kretingą, kuri – kas žino? – gal ateityje taps mūsų su vyru namai, svarbu, kad į Vakarų Lietuvą“, – šypsojosi Kamilė.

Nors, studijuojant universitete, jai patiko daugelis medicinos sričių – ir kardiologija, ir neurologija, ir vidaus ligos, ir pediatrija, – tačiau penktame kurse „nugalėjo“ šeimos gydytojo specializacija.

Paklausta, ar yra autoritetų, į kuriuos norėtųsi lygiuotis, tarp tokių Kamilė paminėjo, jos prisiminimuose, empatišką, ramų šeimos gydytoją pediatrą Vladimirą Grigorjavą, pas kurį pati dar būdama vaikas lankydavosi Klaipėdos „Saulėtojoje“ poliklinikoje, taip pat per rezidentūros praktikas vasarą sutiktus du Santaros klinikų specialistus Kazį Simanauską bei Vladimirą Morozovą.

„Norėčiau pakviesti, kad pas mane gydytis ateitų visa šeima – ir kūdikis, ir vaikas, ir mama, ir tėtis, ir garbaus amžiaus senjorai. Šeima man pačiai gyvenime yra visų svarbiausia“, – sakė K. Stankienė.

Straipsnis publikuotas leidinyje „Pajūrio naujienos“.

Autorius Audronė Griežienė