Naujienos

Lig šiol toje pačioje medicinos įstaigoje 28-erius metus ji dirbo vyriausiąja slaugos administratore. Karjeroje kilti laipteliu aukščiau ją įtikino buvęs PSPC vadovas Arnas Juškys.

„Dokumentus dalyvauti konkurse spėjau pateikti paskutinę dieną, kai dar buvo galima. Sujaudino kolegų supratingumas, išvakarėse gautos palaikymo žinutės. Pirmąją konkurso dieną buvo toks jausmas, kad pro mano kabineto duris visi praeina ant pirštų galiukų.

Neslėpsiu, į antrąjį turą patekti tikėjausi, bet tą sekundę, kai išgirdau, jog esu kviečiama, vis tiek pakirto kojas, supratau, kad čia jau – liepto galas. Neįsivaizdavau, kad pokalbis su meru Antanu Kalniumi ir vertinimo komisija, kurioje dalyvavo trys Kretingos rajono savivaldybės administracijos atstovai bei po vieną Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, Mosėdžio pirminės sveikatos priežiūros centro ir Kretingos ligoninės atstovą, bus toks rimtas. Pasijutau tarsi sapne – ne iš džiaugsmo, žinoma, o tarsi būčiau patekusi į nevaldomą sūkurį. Bet, jeigu jau esu čia, – dirbsiu taip, kad pateisinčiau manimi patikėjusiųjų lūkesčius. Šis karjeros posūkis sutapo su asmenine švente – gimtadieniu. Tad sulaukiau dvigubų sveikinimų. Gėlėse skendėjo mano darbo kabinetas, įstaigos koridoriai, namai...“ – sakė R. Lukauskienė.

– Nuo ko pradėsite direktorės darbą? Ar ketinate imtis permainų? Kokių? – Permainas diktuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro patvirtintas šeimos medicinos plėtros 2016–2025 metų veiksmų planas, Kretingos rajono sveikatos priežiūros įstaigų bendradarbiavimo sutartis. Pokyčius pajus ir įstaigos darbuotojai, ir pacientai. Pastarieji tebūnie ramūs – paslaugų kokybė bus gerinama. Na, o dėl personalo – teks perskirstyti specialistų darbo funkcijas, į komandą pasikviesti naujų, kurių kompetencijomis pasitikiu.

– Ko, jūsų akimis, šiandien labiausiai  trūksta PSPC – turiu omenyje viską: ir materialinius dalykus, ir darbuotojus, specialistus.  

– Ir ankstesni mūsų įstaigos vadovai atsižvelgė į darbuotojų lūkesčius. Kartais atrodo, kad net pernelyg daug. Kai tenka pabuvoti kitose gydymo įstaigose, kur gydytojas sėdi prie seno rašomojo stalo, dirba su senesniu negu 8-erių metų kompiuteriu ir kaskart bėgioja prie spausdintuvo, esančio už 20 metrų kitoje patalpoje, susimąstai – mūsų įstaigos darbuotojų darbo sąlygos yra net labai geros.

Paskutinę praėjusių metų dieną buvo pasirašytos dvi ES fondų projektų įgyvendinimo sutartys. Tai leis atnaujinti įstaigos materialinę bazę, atlikti kai kuriuos remonto darbus, įrengti jaukias pacientų laukiamojo zonas, įsigyti automobilį ir panašiai. Kas dar svarbaus – pradėsime teikti inovatyvią paslaugą, skirtą širdies ir kraujagyslių ligomis sergančių asmenų priežiūrai. Šiame procese dalyvaus ir kitos rajono gydymo įstaigos.

Šeimos gydytojų, slaugytojų trūkumas – opi problema visoje Lietuvoje, ne išimtis ir pas mus. Tikimės, kad pritraukti naujų darbuotojų padės Europos struktūrinių fondų lėšos, galimybė kelti kvalifikaciją.

– Renata, kokius mokslus jūs esate baigusi? Regis, su medicina neturite nieko bendro?.. Buvęs sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys buvo ne medikas, ir gyventojai dėl to reaguodavo įvairiai. O kokia jūsų nuomonė?

– Su medicina aš turiu bendro –1992-aisiais baigiau J. Kupčinsko aukštesniąją  medicinos mokyklą. Paskui, artimųjų paskatinta, įstojau į Klaipėdos universitetą, įgijau reabilitacijos ir slaugos specialybės bakalauro laipsnį, o vėliau Kauno technologijos universitete – viešojo administravimo magistro laipsnį.

Grįžtant prie minties, ar sveikatos įstaigos vadovai būtinai turi būti medikai – nemanau. Ne visi medikai ir ne visi vadybininkai gali būti geri vadovai. Bet egzistuoja ir posakis ,,nepabuvęs kareivėliu, nebūsi geras generolas“. Pastebėjau, kad itin svarbios tampa ne darbuotojo profesinės žinios, o asmeninės savybės. Įstaigos vadovas turi būti inovacijų ir idėjų provokatorius, žengiantis ne priekyje, o šalia savo komandos. Vadovo veiksmai turi įkvėpti darbuotojus sužinoti, išmokti ir padaryti daugiau.

Motyvuoti darbuotojai – didžiausia įstaigos vertybė, leidžianti pelnyti konkurencinį pranašumą. Geri vadovai parodo dėkingumą ir pagarbą darbuotojui, o pastarasis, tai jausdamas, kur kas daugiau stengiasi dėl rezultato – paciento, jo lūkesčių patenkinimo.  

– Kada ir kokie keliai jus atvedė į Kretingos PSPC?

– Vaikystėje buvau vienas tų vaikų, kurie aiškiai žinojo, kuo nori būti užaugęs. Tik aš svajojau apie du kelius – tapsiu pradinių klasių arba matematikos mokytoja, o gal gydytoja? Klasės auklėtojos paraginta, tikėdamasi papildomo balo vėliau stojant į medicinos universitetą, pasirinkau mokytis aukštesniojoje medicinos mokykloje. Mokslai taip patiko, kad, juos baigusi, dar į rankas net negavusi diplomo, iškart nuskuodžiau pas Kretingos ligoninės vyriausiąją slaugos administratorę Janiną Luotienę. Po dviejų savaičių man atsivėrė Chirurgijos skyriaus durys. Buvau smalsi, pareiginga, neskaičiuojanti laiko, yra tekę dirbti dvigubu krūviu – ir ligoninėje, ir poliklinikoje. Šiandien gal keistai nuskambės, kai pasakysiu, kad tuo metu poliklinikoje buvo tik dvi slaugytojos, kurios gebėjo dirbti procedūrų kabinete. Vienai jų pasitraukus, kažkam reikėjo pakeisti. Palikusi penkių mėnesių dukrą auklei, grįžau į darbą. Mėgau tai, ką dariau, labai lengvai rasdavau kontaktą su aplinkiniais. Man taip patiko dirbti, kad laukdavau atostogų pabaigos.

Pamenu, savo jaunystės dienoraštyje buvau sau pasirašiusi prognozę: ,,Po penkerių darbo metų būsiu paaukštinta pareigose“. Taigi 1997-ųjų vasarą žingsniuoju sau per parką į mėgstamą darbą, galvoju, va, čia turbūt ir yra tas „paaukštinimas“, nes tikrai jaučiuosi laiminga. Bet tų pačių metų spalio 1-ąją Lietuvoje įvyko sveikatos priežiūros įstaigų reforma – už Kretingos PSPC vairo stojo Nikolajus Talancevas, kuris mane ir pakvietė imtis vyriausiosios slaugos  administratorės pareigų. Nuo to prasidėjo mano vadovaujamo darbo pradžia – vadinasi, jaunystės prognozė išsipildė...

– Kokia buvo pati darbo pradžia, pirmosios dienos vilkint baltą chalatą? Kas buvo tie bendradarbiai, kurie galbūt užvedė jus ant kelio, padėjo perprasti sveikatos įstaigos subtilybes?

– Administracinio darbo pradžia išties buvo sunki. Ilgą laiką įstaigoje aš buvau jauniausia darbuotoja. Pabandykit įsivaizduoti – ,,pacankė“, o vadovaus... Prisimenu, paėmė mane už rankų tuometinis vadovas ir nuvedė pas kolegę Janiną Luotienę, kuri visada man buvo ir yra pavyzdys, daug iš jos išmokau. Žinoma, patirties įgijau studijuodama Klaipėdos universitete. Bet viena – teorinės žinios, o kita – neįkainojama pažintis su didelę vadovavimo patirtį turinčiomis kurso draugėmis, tokiomis, kaip jau amžinybėn išėjusi Klaipėdos ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai Onutė Mitalienė, Jūrininkų ligoninės slaugos administratorė Marija Čiplienė, Slaugos darbuotojų tobulinimosi ir specializacijos centro  direktoriaus pavaduotoja Elena Rameliene ir kt.

Kauno technologijos universitete studijavau administracinę teisę, Europos Sąjungos institucijas ir politiką, projektų ir viešųjų programų valdymą, šalies strateginį vystymą, valstybės valdymo bei administravimo institucijų sąveiką, viešąją politiką ir analizę, viešojo administravimo etiką, viešųjų finansų ir biudžeto valdymą, žmogiškųjų išteklių vadybą viešajame sektoriuje.

– Kas vyriausiosios slaugos administratorės darbe jums buvo sunkiausia ir kas džiugino?

– Sunkiausi ir buvo pirmieji metai, bet tai – taip seniai... Viena kolegė pastebėjo, kad kuo daugiau problemų, tuo labiau žiba mano akys. Taip yra todėl, kad neskiriu laiko trypčioti kojomis, o tuoj pat imuosi veiksmų. Džiugina daug kas. Pirmiausia – kolektyvas, kuris susitelkia tada, kai reikia, profesionalūs specialistai, tarp jų ilgametę patirtį turintys gydytojai, slaugytojai, kiti darbuotojai. Dar džiugina, kai pavyksta įgyvendinti iššūkius, kuriuos ir patys susigalvojame, ir kuriuos esame įpareigoti vykdyti. Jų šiais metais bus daug, viliuosi, kad įveikti pavyks.

– Kaip naujos pareigos pakeis jūsų kasdienybę?

– Ši medicinos įstaiga, jos veikla mano mintyse buvo ir bus, kol čia dirbsiu. Bet atsakomybių tikrai padaugės: reikės gilintis į tam tikrus dalykus, į kuriuos, eidama ankstesnes pareigas, žiūrėdavau paviršutiniškai, nes už juos nebuvau atsakinga.

– Ar iš šaknų jūs esate kretingiškė?

– Taip, gimiau Kretingoje ir labai myliu šį miestą. Jeigu paklaustumėte, ką man reiškia lietuviška trispalvė, atsakyčiau, jog tai yra meilė ir Kretingai, ir Lietuvai. Prieš 7-erius metus iniciatyvoje ,,Sveikas, mažyli, – Lietuvai 100“ kartu su kolektyvo moterimis  numezgėme apie 80 porų trispalvių šiluma alsuojančių kojinyčių naujagimiams. Tos pačios šventės intencija aš subūriau medikų bendruomenę dalyvauti  miesto organizuotoje šventinėje eisenoje, kurią prisiminus užplūsta nuostabus vienybės ir stiprybės jausmas. O prieš ketverius metus prisidėjome prie tautinės kretingiškių iniciatyvos ,,Laisvės vėjas Kretingoje“, kai organizacijų atstovai buvo kviečiami dalyvauti filmuojant vaizdo klipą. Tą pačią minutę man kilo ir režisūrinis sprendimas, norėjosi parodyti tris jauniausias pas mus dirbusias šeimos gydytojas. Ir pavyko! Be to, minint Baltijos kelio 30-ąsias metines, suorganizavau dviračių žygį po Kretingą – smagu, kad į kvietimą atsiliepė apie 50 miesto gyventojų. Po tokių projektų įsitikinu – savo kraštą mylinčių žmonių yra daug.

„Pajūrio naujienų“ informacija.